DI modeliai tampa strategine infrastruktūra. Ar Europa pasiruošusi, jei prieiga bus išjungta per naktį

Kauno technologijos universiteto Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto (KTU MGMF) mokslininkas ir "Hostinger" dirbtinio intelekto techninis grupės vadovas dr. Mantas Lukauskas

Pastaruosius kelerius metus dirbtinio intelekto (DI) lenktynės dažniausiai buvo apibūdinamos per pajėgumus. Kuris modelis geriau programuoja? Kuris tiksliau analizuoja dokumentus? Kuris geriau sprendžia matematines užduotis, supranta vaizdus ar gali dirbti su ilgu kontekstu? Tačiau naujausias "Anthropic" atvejis parodė kitą šių lenktynių pusę. Vis svarbiau tampa ne tik tai, ką modelis geba padaryti, bet ir kas kontroliuoja prieigą prie jo.

"Anthropic" paskelbė, kad JAV vyriausybė, remdamasi nacionalinio saugumo argumentais, nurodė sustabdyti prieigą prie "Fable 5" ir "Mythos 5" modelių visiems užsienio piliečiams. Tai apima ne tik vartotojus už JAV ribų, bet ir užsienio piliečius JAV teritorijoje, net jei jie dirba pačioje "Anthropic" įmonėje. Praktiškai tai reiškia, kad komercinis DI modelis, kuris dar vakar galėjo būti integruotas į įmonių procesus, produktus ar programuotojų darbo aplinkas, vienu sprendimu gali tapti neprieinamas.

DI modeliai tampa infrastruktūra

Ilgą laiką DI įrankius verslas vertino panašiai kaip kitas debesijos paslaugas. Įmonė pasirenka tiekėją, gauna aplikacijų programavimo sąsajos (angl. Application programming interface, API) raktą, įsivertina kainą, kokybę, duomenų saugumą ir integruoja sprendimą į produktą ar vidinius procesus. Toks požiūris vis dar logiškas, tačiau kuo galingesni tampa modeliai, tuo labiau jie primena ne paprastą įrankį, o infrastruktūrą.

Jei DI modelis padeda aptarnauti klientus, rašyti kodą, analizuoti incidentus, vykdyti duomenų analizę ar automatizuoti operacijas, jis tampa verslo proceso dalimi. Tokiu atveju jo prieinamumas yra nebe patogumo, o veiklos tęstinumo klausimas. Anksčiau įmonės pirmiausia spręsdavo, ar modelis pakankamai geras. Dabar vis dažniau reikės įvertinti, ar šis modelis bus prieinamas rytoj.

Tokia situacija itin aktuali mažoms, atviroms ekonomikoms, tokioms kaip Lietuva. Mes galime labai greitai diegti DI sprendimus, tačiau jei didžioji dalis kritinių sistemų remiasi keliais užsienio tiekėjais, atsiranda nauja priklausomybė. Ne nuo vienos programos ar serverio, o nuo modelio, kurio prieigą gali pakeisti ne tik technologinė, bet ir politinė logika.

Sudėtingas saugumo klausimas

Šioje istorijoje nėra paprasto atsakymo, kas teisus. Valstybės turi teisėtą interesą rūpintis nacionaliniu saugumu. Jei modelis gali būti panaudotas kibernetinėms atakoms, biologinei rizikai, dezinformacijai ar kitoms pavojingoms veikloms, tokie klausimai negali būti palikti tik rinkai.

Kita vertus, "Anthropic" argumentas taip pat svarbus. Įmonė teigia, kad nebuvo parodytas universalus "jailbreak" (liet. įrenginių nulaužimas), kuris plačiai ir sistemingai apeitų modelio apsaugas. Pasak bendrovės, kalbama apie siauresnį, ne universalų atvejį, o panašias galimybes turi ir kiti viešai prieinami modeliai. Kitaip tariant, ginčas sukasi ne tik apie tai, ar rizika egzistuoja, bet ir apie tai, koks rizikos lygis turėtų būti laikomas pakankamu pagrindu sustabdyti modelio prieigą.

Viešojoje komunikacijoje daug kalbama apie galimą apsaugų apėjimą, tačiau platesnis valstybės rūpestis gali būti ne vien konkretus "jailbreak" metodas. Tokie modeliai vis dažniau vertinami per klausimą, ar jie gali sustiprinti kibernetinius, žvalgybinius ar karinius pajėgumus. Tai ir yra esminis pokytis: DI modelis tampa ne tik produktyvumo įrankiu, bet ir potencialiu strateginiu pajėgumu.

Čia atsiranda esminė dilema: koks saugumo standartas turėtų būti taikomas pažangiausiems DI modeliams? Jei reikalaujame tobulo atsparumo visiems bandymams apeiti apsaugas, gali būti, kad tokio standarto šiandien negali atitikti nė vienas pažangiausias modelis. Jei kartelė per žema, rizikuojame išleisti sistemas, kurių galimybės gali būti panaudotos žalingai.

Todėl šios diskusijos esmė nėra vien apie tai, ar konkretų modelį reikia blokuoti. Klausimas platesnis: kas turi teisę tai nuspręsti, kokiais kriterijais, kokiu procesu ir kiek skaidriai? "Anthropic" savo pareiškime teigia pritarianti idėjai, kad valstybė turėtų galėti bllokuoti nesaugius modelių diegimus, tačiau toks procesas turėtų būti skaidrus, aiškus, teisingas ir pagrįstas techniniais faktais. Tai svarbi mintis, nes jei DI modeliai tampa strategine infrastruktūra, jų reguliavimas negali būti nei visiškai improvizuotas, nei visiškai uždaras.

Tai ne tik techninis ginčas

Šį atvejį būtų per siaura matyti tik kaip techninį ginčą dėl vieno modelio apsaugų. Jis vyksta platesniame kontekste, kuriame valstybės vis dažniau DI vertina kaip nacionalinio saugumo, ekonominio konkurencingumo ir geopolitinės įtakos klausimą.

Iki šiol eksporto kontrolės diskusijos DI srityje dažniausiai sukosi apie pažangius lustus, skaičiavimo infrastruktūrą ir puslaidininkių tiekimo grandines. Tačiau "Anthropic" atvejis rodo, kad dėmesys gali slinktis ir prie pačių modelių prieigos. Tai svarbus pokytis: jei ribojamas ne tik fizinis komponentas, bet ir programinis pajėgumas, atsiranda naujas reguliavimo sluoksnis, kurio poveikį verslas dar tik pradeda suprasti.

Čia susikerta trys tikslai: saugumas, inovacijų greitis ir technologinis pranašumas. Per griežtas ribojimas gali sulėtinti inovacijas, pakenkti vartotojams ir paskatinti kitų šalių alternatyvų kūrimą. Per silpnas reguliavimas gali palikti atviras rizikas, kurios vėliau kainuos daug brangiau. Todėl šis atvejis yra ne tik apie "Anthropic". Jis yra apie tai, kaip valstybės, įmonės ir visuomenė bandys rasti naują balansą tarp atvirumo ir kontrolės DI amžiuje.

Priklausomybė tampa verslo rizika

Šis atvejis turėtų priversti įmones permąstyti DI strategiją. Daugelis organizacijų šiandien renkasi modelius pagal kokybę, kainą, greitį ir integravimo paprastumą. Tai suprantama, tačiau tokio pasirinkimo nebepakanka. Reikia vertinti ir tiekimo riziką.

Įmonėms reikėtų vis dažniau įvertinti tai, kas nutiktų, jei rytoj konkretus modelis taptų neprieinamas. Ar yra alternatyva? Ar produktas gali persijungti į kitą modelį? Ar kritiniai procesai nėra per daug priklausomi nuo vieno tiekėjo? Ar organizacija žino, kokie duomenys keliauja į modelį ir kokios duomenų saugojimo sąlygos taikomos? Tokie klausimai iki šiol dažnai atrodė kaip techninės architektūros detalės, tačiau dabar jie tampa vadovybės lygio sprendimais.

DI strategija turėtų apimti ne tik tai, kur DI gali sukurti vertę, bet ir tai, kaip užtikrinti atsparumą, jei pasirinktas modelis, tiekėjas ar regionas staiga tampa nepasiekiamas. Tai panašu į tai, kaip įmonės ilgainiui išmoko galvoti apie debesijos paslaugas, mokėjimų infrastruktūrą ar puslaidininkių tiekimo grandines. Vien efektyvumo nepakanka - reikia ir tęstinumo.

Lietuvai svarbu įvertinti rizikas

Lietuvai ši tema svarbi dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, Lietuva pastaruoju metu atrodo kaip viena greičiausiai DI įrankius priimančių rinkų Europoje. Įmonės eksperimentuoja, darbuotojai naudoja generatyvinio DI įrankius, atsiranda vis daugiau vidinių asistentų, automatizavimo sprendimų ir agentinių sistemų. Tai gera kryptis, tačiau kuo greičiau judame, tuo svarbiau suprasti, ant kokios infrastruktūros statome visus procesus.

Jei Lietuvos įmonės nori naudoti DI ne tik tekstų rašymui, bet ir klientų aptarnavimui, programavimo procesams, duomenų analizei, finansinėms operacijoms ar kibernetinio saugumo užduotims, jos turės galvoti ne tik apie naudą, bet ir apie priklausomybę. Greitas diegimas yra privalumas tik tada, kai jis derinamas su gebėjimu valdyti riziką.

Be to, Lietuva, kaip Europos Sąjungos valstybė, veikia reguliacinėje aplinkoje, kurioje DI bus vis labiau siejamas su saugumu, atsakomybe ir atitiktimi. Europos Sąjungos DI aktas, duomenų apsauga, kibernetinis saugumas ir skaitmeninis suverenitetas nėra atskiros temos. Jos vis labiau jungiasi į vieną klausimą: kaip naudoti DI taip, kad jis būtų ir naudingas, ir valdomas?

Galiausiai mažoms šalims atsparumas gali tapti konkurenciniu pranašumu. Lietuva negali konkuruoti su JAV ar Kinija modelių masteliu, bet gali konkuruoti gebėjimu protingai diegti, greitai prisitaikyti ir neperdegti nuo vieno tiekėjo priklausomybės. Tam reikalingos daugiamodelinės (angl. multi-model) strategijos, aiškus kritinių procesų identifikavimas, atsarginiai planai, duomenų valdymo taisyklės ir gebėjimas atskirti eksperimentus nuo sistemų, kurios jau tampa verslo veiklos dalimi.

Kitaip tariant, DI diegimas turi pereiti iš stadijos, kai įrankis bandomas, į brandesnį veiklos architektūros etapą.

Pažangiausi modeliai nebėra neutralus produktas

"Anthropic" atvejis svarbus dar ir dėl to, kad parodo platesnį pokytį. Galingiausi DI modeliai vis dažniau bus vertinami per geopolitikos, nacionalinio saugumo ir ekonominio konkurencingumo prizmę. Tai nėra visiškai nauja. Panašiai jau kalbame apie puslaidininkius, debesijos infrastruktūrą, 5G tinklus, kibernetinio saugumo sistemas ar kritines tiekimo grandines. Tačiau iki šiol daug kas DI modelius vis dar matė kaip produktus, prieinamus per interneto sąsają ar API.

Šis požiūris keičiasi. Jei modelis gali pagreitinti programinės įrangos kūrimą, padėti analizuoti pažeidžiamumus, automatizuoti žinių darbą, kurti turinį, valdyti agentines sistemas ir prisidėti prie mokslinių atradimų, jis tampa strateginiu pajėgumu. O strateginiai pajėgumai retai būna visiškai neutralūs ir visiems vienodai prieinami.

Tai nereiškia, kad kiekvienas modelis bus ribojamas. Tačiau tai reiškia, kad įmonės ir valstybės turi ruoštis pasauliui, kuriame prieiga prie pažangiausių modelių gali būti diferencijuojama pagal riziką, pilietybę, regioną, naudojimo atvejį ar politinius sprendimus.

Europai neužtenka tik reguliuoti

Europos diskusija apie DI dažnai sukasi apie reguliavimą. Nors tai svarbu, tačiau vien reguliuoti neužtenka. Jei Europa nori būti ne tik taisyklių kūrėja, bet ir technologinės vertės kūrėja, jai reikia stiprinti savo DI ekosistemą: modelius, skaičiavimo infrastruktūrą, duomenų erdves, talentus, saugumo vertinimo pajėgumus ir praktinio diegimo kompetencijas.

Priešingu atveju rizikuojame atsidurti situacijoje, kurioje turime geras taisykles, bet kritiškai priklausome nuo ne europinių modelių, infrastruktūros ir politinių sprendimų. Europos kontekste šis atvejis verčia susimąstyti, kad technologinė priklausomybė nėra tik duomenų centrų, puslaidininkių ar debesijos klausimas. Ji vis labiau apima ir prieigą prie pačių pažangiausių DI modelių.

Tai ypač svarbu Lietuvos verslui. Mūsų stiprybė gali būti greitis, lankstumas ir gebėjimas taikyti technologijas praktikoje. Tačiau šios stiprybės bus tvarios tik tada, jei suprasime platesnį kontekstą. DI pasirinkimas nebėra tik klausimas, kuris modelis šiandien geriausiai atsako į užklausą. Tai klausimas apie riziką, tiekėjus, duomenis, reguliavimą, saugumą ir veiklos tęstinumą.

Naujas DI brandos etapas

Pirmasis generatyvinio DI etapas buvo apie nuostabą. Žmonės bandė pokalbių robotus, generavo tekstus, kūrė vaizdus, rašė kodus ir stebėjosi, kiek daug galima padaryti. Antrasis etapas buvo apie produktyvumą: įmonės pradėjo diegti DI į darbo procesus, naudoti jį klientų aptarnavime, rinkodaroje, programavime, analizėje ir vidinėse operacijose.

Dabar prasideda trečiasis etapas. Jis yra apie kontrolę, atsparumą ir atsakomybę. Šiame etape nebeužtenka vertinti, ar DI modeliai veikia. Svarbu analizuoti, ar jie saugūs, prieinami, valdomi, pakeičiami, teisiškai aiškus ir ar tikrai kuria vertę.

"Anthropic" "Fable 5" ir "Mythos 5" atvejis gali būti laikinas epizodas. Prieiga galbūt bus atkurta, aplinkybės paaiškintos, o konkretus ginčas išsispręs. Tačiau signalas jau aiškus: galingiausi DI modeliai nebėra tik dar vienas technologijų produktas - jie tampa infrastruktūra, kurią reguliuos valstybės. Priklausomybę nuo šios infrastruktūros jaus verslas, o prieinamumas prie jos gali tapti strateginiu klausimu.

Lietuvai tai reiškia paprastą, bet svarbią pamoką. DI reikia diegti greitai, bet ne aklai. Būtina naudoti geriausius įrankius, bet neprisirišti prie vieno iš jų. Derėtų siekti produktyvumo, bet kartu kurti atsparumą. Ateities DI konkurencingumą lems ne tik tai, kas pirmas pradėjo naudoti modelius, bet ir tai, kas sugebėjo juos integruoti protingai, saugiai ir tvariai.