Mūza Svetickaitė: „Pasitikėjimas vienas kitu, atsirandantis veikiant drauge, yra tai, ką tironijos siekia bet kokia kaina sugriauti“

Mūza Svetickaitė: "Pasitikėjimas vienas kitu, atsirandantis veikiant drauge, yra tai, ką tironijos siekia bet kokia kaina sugriauti"

2026 m. kovo 11 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)

Jaunosios kartos atstovės Mūzos Svetickaitės kalba Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime:

Gerbiamieji ir gerbiamosios,

Kreipiuosi į Jus kaip žmogus, gimęs ir užaugęs laisvėje. Nuo pat mažų dienų aš, kaip ir mano bendraamžiai, buvau laisva išsikelti pačias drąsiausias svajones ir visiškai pagrįstai tikėtis, kad turėsiu galimybę jas įgyvendinti. Apkeliauti pasaulį, tyrinėti bet kurio Žemės kampelio vandenynų gelmes ar kosmoso platybes - tai, kas mūsų tėvams ir seneliams buvo pasiekiama tik vaizduotėje ir knygų puslapiuose, mums galėjo tapti realiu tikslu, kurio įgyvendinimas priklauso tarsi tik nuo mūsų pačių - nuo to, ar įdėsime pakankamai pastangų individualiam tobulėjimui, kad savo srityse taptume geriausiais.

Tačiau man dar nebaigus mokyklos pasaulį užklupo koronaviruso pandemija. Kaimynystėje rusija pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą. Galiausiai ir mūsų šalyje iškilo poreikis iš naujo permąstyti nepriklausomos kultūros, laisvo žodžio ir demokratijos svarbą. Ir būtent kai grėsmės tapo nebe teorinėmis koncepcijomis, o kone į nugarą alsuojančiais realiais pavojais, būtent tada supratau, kad laisvė man reiškia ne privilegiją išsiskirti iš kitų savo individualumu, o veikiau priešingai - galimybę burtis į bendruomenę ir megzti dialogą apie tai, kas skauda mums visiems.

Pastarąjį pusmetį viešojoje erdvėje buvo gan dažnai linksniuojamos amerikiečių istoriko Timočio Snaiderio (Timothy Snyder) pamokos, kurių laikymasis turėtų užkirsti kelią tironijos įsigalėjimui. Tačiau kartais nepelnytai pamiršta likdavo dvyliktoji, kurioje raginama: "Megzkite akių kontaktą ir pokalbį. Tai ne tik mandagumas. Tai dalis buvimo piliečiu ir atsakingu visuomenės nariu." Šiuo laikotarpiu vienas po kito siunčiami išbandymai privertė rinktis ir mūsų kartą - ar svarstysime, kurion barikadų pusėn stoti, ir konkuruosime, kieno balsas nuomonių jūroje skambės garsiau, ar visgi rasime jėgų pažvelgti vienas kitam į akis ir ieškoti jose ne tik to, kas mus skiria, bet ir to, kas jungia. Ar bent pamėginsime suprasti, kuo gyvena, ko siekia ir dėl ko kenčia kitas, bei prisiimti už tai atsakomybę - net jei tai ne visad patogu, net jei įsiklausymui kartais pritrūksta kantrybės, o susikalbėjimui - bendrų žodžių.

Pastarosiomis dienomis būta nemažai svarstymų, kaip mes ir mūsų laisvė užaugo. Nors augimas niekada nebus baigtinis procesas, o mūsų stiebimosi aukštyn, duokdie, niekas niekada nesiims riboti, pastarieji keleri metai ir daugybė vieningo veikimo iššūkių akivaizdoje pavyzdžių įrodė, kad stiprybes, kurias įgijome augdami laisvoje valstybėje, pagaliau išmokome panaudoti ne konkuruodami, kuris taps ryškesniu, įdomesniu ir unikalesniu, o drauge rūpindamiesi tuo, kas svarbu mums kaip bendruomenei, kaip tautai ir kaip valstybei. Net jei perspektyvos, iš kurių žiūrime, atrodo pernelyg skirtingos, galime vienas kitą išgirsti ir, priėmę skirtumus, pamėginti juos suvienyti kovoje už tai, dėl ko sutariame. Būtent tai man ir yra laisvė. Ir būtent pasitikėjimas vienas kitu, atsirandantis veikiant drauge, yra tai, ką tironijos siekia bet kokia kaina sugriauti. Nes skirtybių nepaisanti bendrystė - ne tik mūsų privilegija, bet ir vienas stipriausių priešnuodžių ardančiosioms jėgoms.

Ne man spręsti, ar šį bendrystės egzaminą išlaikėme - jis nesibaigė ir, turbūt, truks dar ilgai - tačiau jei nepavargsime žiūrėti vienas kitam į akis ir, užuot brėžę ribas tarp savų ir svetimų, nenustosime ieškoti žodžių, kurie jungia mus visus, kad ir kokie skirtingi bebūtume - mums tikrai viskas bus gerai. Su švente!