„Ateities kūrimas prasideda nuo pasitikėjimo“: pokalbis su Agne Paliokaite apie „Lietuva 2050“ ir bendrakūrybos prasmę

"Ar bendrakūryba atsiperka? Taip, jei matuojame ne pagal biudžeto eilutę, o pagal gebėjimą ir įsipareigojimą kurti ateitį. Vizija savaime nieko nepakeis, bet ateitį keičia žmonės, kurie ja tiki", - sako Vyriausybės Valstybės pažangos tarybos narė, valdysenos ir inovacijų ekspertė, VšĮ "Inovacijų agentūra" valdybos pirmininkėAgnė Paliokaitė. Ji - viena iš Valstybės ateities vizijos "Lietuva 2050" bendrakūrėjų, ateities įžvalgų metodologė, kuri šiandien dalinasi savo įžvalgomis apie bendrakūrybos vaidmenį demokratinės valstybės raidoje, bendro darbo sąsajas su asmenine atsakomybe už mūsų visų ateitį bei pasitikėjimu valstybės institucijomis.

Kaip apibūdintumėte savo vaidmenį kuriant Valstybės ateities viziją "Lietuva 2050"?

Mano vaidmuo buvo padėti paversti vizijos kūrimą į gyvą procesą - savotišką ateities laboratoriją, kurioje susitinka ekspertai, politikai, verslo ir nevyriausybinio sektoriaus atstovai bei paprasti piliečiai. Dirbau kaip metodologė ir tyrėja, kuri padėtų iš labai skirtingų balsų ir patirčių suformuoti bendrą pasakojimą apie tai, kokios Lietuvos norime 2050-aisiais.

Mums buvo svarbu, kad vizija būtų ne "iš viršaus nuleistas" dokumentas, o kūrybinis ir atviras procesas, kuriame kiekvienas - nuo mokslininko iki mokinio - galėtų pasakyti, kokią ateitį jis mato. Matėme būtinybę telkti visuomenės aktyviąją dalį, valstybės bendrakūrėjus, rėmėmės mintimi, kad mes patys sukursime (arba ne) Lietuvą, kurioje norėtume gyventi. Todėl procesas truko beveik dvejus metus ir apėmė daugiau kaip 50 renginių 23 miestuose, įvairias dirbtuves, apklausas, "ekspedicijas į ateitį". Iš viso įsitraukė per 2500 žmonių.

Be to, kviečiau išgryninti ir susitelkti į svarbiausius pokyčius, kurie veiktų kaip ateities gerovės svertai. Taip gimė strateginės ambicijos, tokios kaip atspari valstybė, ateičiai pasirengęs, atsparus ir laisvas žmogus. Kitas žingsnis turėtų būti išgryninti svertines iniciatyvas, kuriomis valstybė galėtų daryti didžiausią poveikį siekiant strateginės ambicijos, ir jas perkelti į valstybės artimojo laikotarpio planus.

Kokia yra praktinė bendrakūrybos nauda? Ar tokie procesai ką nors realiai keičia mūsų gyvenime?

Bendrakūryba nėra magiškas ritualas, po kurio kitą dieną atsiranda naujos politikos. Ji keičia tai, kaip mes mąstome ir veikiame. Žmonės, dalyvavę "Lietuva 2050" procese, pasakojo, kad pradėjo plačiau matyti pasaulį - suvokti, kaip sprendimai šiandien paveiks mūsų vaikus ar anūkus. Tokie procesai lavina vadinamąjį ateities raštingumą - gebėjimą mąstyti ilgiau nei iki artimiausios kadencijos ar projekto pabaigos.

Taip pat bendrakūrybos procese gimsta tarpusavio pasitikėjimas ir bendras įsipareigojimas įgyvendinti. Tai primena bendrą projektą: kai pats jame dalyvauji, vėliau labiau tiki jo sėkme ir jauti atsakomybę, kad jis pavyktų. Kartu su tyrimo metodologėmis Erika Vaiginiene ir Dovile Gaižauskiene 2024 m. atlikome bendrakūrėjų apklausą, norėdamos įvertinti bendrakūrybos poveikį. Apklausa atskleidė, kad 71 % sutinka su teiginiu "Man asmeniškai svarbu, kad Vizija taptų realybe ir jaučiuosi įsipareigojęs (-usi) savo veiksmais prisidėti prie jos įgyvendinimo". Dar 19 % labiau sutinka nei nesutinka. Tai daug. Labai norėčiau, kad pasitikėjimas ir atsakomybė taptų modus operandi (lot. veikimo metodas - aut. past.) ne tik versle, bet ir viešajame sektoriuje, visuomenėje.

Užsienyje tokių pavyzdžių daug: Suomijoje piliečiai reguliariai kviečiami į vadinamuosius "Ateities dialogus", o Kanadoje nacionalinės strategijos kuriamos pasitelkiant panašius metodus kaip "Lietuva 2050" atveju. Štai 2009 m. Suomija priėmė "Nacionalinę ilgalaikės klimato ir energetikos politikos įžvalgų ataskaitą (Siekiant klestinčios mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančios Suomijos)" (angl. "National foresight report on long-term climate and energy policy (Towards a thriving low-carbon Finland)" - aut. past.), kurioje buvo įvardyta tokia politika - naujų pastatų energijos standartų keitimas, renovacijos efektyvumo didinimas, ekologiškų mokesčių reforma. Tie sprendimai buvo įgyvendinti.

Ar verta investuoti resursus į bendrakūrybos procesus? Ar jie "atsiperka"?

Taip, tik jų grąža nėra piniginė - ji socialinė ir intelektinė. Bendrakūryba atsiperka tada, kai žmonės ne tik išgirsta vieni kitus, bet ir pradeda veikti kartu. Kai piliečiai, ekspertai ir institucijos kartu kuria ateities viziją, jie nebežiūri vieni į kitus kaip į "kitą pusę", o mato save kaip vientisą sistemą.

Jau minėtas tyrimas parodo, kad tai - ne skambūs žodžiai. Su "Lietuva 2050" dalyvių apklausa mes atlikome ir vieną pirmųjų bandymų pasaulyje pamatuoti minkštąjį bendrakūrybos poveikį. Tyrimo duomenys parodė, kad bendras įsipareigojimas įgyvendinti viziją (angl. shared implementation commitment) buvo vienas aukščiausiai įvertintų poveikių. Tai reiškia, kad žmonės po proceso jautė asmeninę atsakomybę už Lietuvos ateitį, net jei jų kasdienis darbas nebuvo tiesiogiai susijęs su strategija. Įdomu ir tai, kad įsitraukimo dažnis (kiek intensyviai žmonės dalyvavo procese) lėmė aukštesnį įsipareigojimą. Todėl galima sakyti, kad didelis bendrakūrėjų būrys ir įvairūs taikyti įtraukimo metodai pasiteisino.

Kiti minkštieji poveikiai taip pat įspūdingi. Pavyzdžiui, futures empathy (gebėjimas įsijausti į žmogaus, gyvenančio 2050 m., perspektyvą) buvo aukštai įvertintas visose apklaustųjų grupėse. Taip pat matėme padidėjusį pasitikėjimą tarp sektorių ir institucijų, išaugusį norą bendradarbiauti, stipresnį ilgalaikį mąstymą. Kitaip tariant, kuo giliau žmonės įsitraukė, tuo labiau jie jautė, kad tai ir jų vizija.

Siekdami šiuos poveikius suprasti plačiau, sukūrėme poveikio modelį, leidžiantį pamatuoti, kas paprastai nematoma, pavyzdžiui, pasikeitusį mąstymą ar sustiprėjusį pasitikėjimą. Modelis apima keturias dimensijas: pažintinę (kiek žmonės išplėtė požiūrį į ateitį), mokymosi (kiek naujų žinių ar gebėjimų įgijo), santykių (kaip pasikeitė bendradarbiavimas ir pasitikėjimas) ir institucinę (angl. embedding) (kiek šios patirtys įsitvirtino organizacijose ir sprendimų priėmime).

Šis modelis, jau sulaukęs tarptautinio akademinio pripažinimo (publikuotas "Elsevier" žurnale "Futures"), padeda parodyti, kad ateities vizijų kūrimas nėra abstrakti veikla. Tai visuomenės mokymosi technologija, kuri stiprina mūsų gebėjimą mąstyti strategiškai, bendradarbiauti ir veikti kartu.

Tad ar bendrakūryba atsiperka? Taip, jei matuojame ne pagal biudžeto eilutę, o pagal gebėjimą ir įsipareigojimą kurti ateitį. Vizija savaime nieko nepakeis, bet ateitį keičia žmonės, kurie ja tiki.

Kaip "Lietuva 2050" procesas siejasi su akademinėmis diskusijomis? Kokie bendrakūrybos pavyzdžiai iš užsienio jums atrodo įkvepiantys?

"Lietuva 2050" tapo tarsi gyvu eksperimentu, kaip teoriją paversti praktika. Akademijoje jau seniai kalbama apie numatantį valdymą (angl. anticipatory governance) - gebėjimą priimti sprendimus, žvelgiant iš ateities perspektyvos. Mūsų atveju tai buvo pritaikyta nacionaliniu mastu, apjungiant politiką, mokslą ir pilietinę visuomenę.

Užsienyje yra puikių pavyzdžių, kaip tokie procesai veikia ilgainiui. Suomijoje parlamentas turi nuolatinį Ateities komitetą, kuris dirba ne tik su ekspertų ataskaitomis, bet ir su piliečių idėjomis. Nyderlanduose ilgalaikės vizijos integruojamos į kasdienį valdymą - ten ateitis nėra vien dokumentas - tai ir mąstymo kultūra.

Man atrodo, kad tai ir yra svarbiausia pamoka - ateities negalima valdyti senomis priemonėmis. Kaip esu sakiusi - nevežiokime raketų arkliais - negalime tikėtis, kad į naujus iššūkius atsakysime senais modeliais. Bendrakūryba nėra greitas kelias, bet tai vienintelis būdas, kaip demokratinė visuomenė gali susitarti dėl savo ateities.

Kartu svarbi akademinė diskusija apie ateities įžvalgų poveikį ir kaip rezultatus perkelti į artimesnio laikotarpio veiksmus. Akademiniai tyrimai aptaria tiek minkštojo, tiek ir kietojo poveikio svarbą. Valstybės sprendimų įgyvendinant svertines iniciatyvas - taip pat reikia. Jeigu valstybė nesugeba išskirti prioritetų ar žengia priešinga linkme - pasitikėjimas žlunga. Apie tai planuojame kitą savo tyrimą.

Atnaujinimo data: 2025-10-29

Taip pat skaitykite:

Premjerė reiškia užuojautą dėl aktoriaus Kosto Smorigino mirties

Premjerė: miškų politikoje kraštutinumai negalimi

Ministrės Pirmininkės susitikime su Signatarų klubo valdyba - dėmesys signatarų atminimo įamžinimui

Pasirašytas Vyriausybės ir Lietuvos savivaldybių asociacijos susitarimas padės užtikrinti tvarią regionų plėtrą

Premjerė susitiko su žmogaus teisių organizacijų atstovais ir LGBT+ bendruomene