E. Bajarūnas. Verslo „smegenys“ – ne Europoje: ką tai rei...

Šiandien Lietuvos ir visos Europos verslo "smegenys" vis dažniau veikia remdamosi ne Europos technologijų infrastruktūra: duomenys, dirbtinis intelektas (DI), debesijos sprendimai ir net kasdieniai verslo procesai priklauso nuo JAV technologijų gigantų platformų. Tai jau ne vien patogumo ar kainos klausimas - kalbame apie kontrolę ir priklausomybę.

Apie šią realybę vis atviriau kalbama ir aukščiausiu Europos Sąjungos (ES) lygiu. Europos Komisijos viceprezidentė Henna Virkkunen, atsakinga už technologinį suverenitetą, Briuselyje diskusijoje su ES darbdavių atstovais, kurioje neseniai teko dalyvauti, aiškiai įvardijo, kad technologijos šiandien yra ne tik ekonomika, bet ir geopolitika.

Pagrindinė išvada paprasta, bet skamba nejuokingai didėjančių ekonominių įtampų su JAV ir Kinija kontekste: technologijų vystymas šiandien nebėra tik ekonominis pasirinkimas, o pirmiausia - suvereniteto, saugumo ir demokratijos klausimas. Kas kontroliuoja duomenis, infrastruktūrą, DI ar puslaidininkius, tas kontroliuoja ne tik rinkas, bet ir sprendimų priėmimo logiką.

Ilgą laiką kalbėjome apie derisking (rizikos mažinimą) nuo Kinijos, ir Lietuva šioje srityje daug pasiekė. Pradedant nuo 5G mobiliojo ryšio tinklo diegimo ir kitų aukštųjų technologijų sprendimų, atsisakėme priklausomybės nuo Kinijos. Tačiau pasižiūrėkime, kur esame dabar: kalbame išimtinai naudodamiesi JAV technologijų gigantų kurtais telefonais - "iPhone" ir pan. Mūsų duomenys didžiąja dalimi saugomi JAV kompanijų debesijoje (cloud).

Europos įmonės vis aktyviau diegia DI sprendimus, tačiau didžioji jų dalis remiasi ne europinėmis platformomis. Vadinasi, produktyvumo augimas, duomenų analizė ir net sprendimų priėmimo modeliai vis dažniau priklauso nuo išorinių technologinių sistemų. Didžioji dalis Europos įmonių savo veiklą - nuo apskaitos ir dokumentų valdymo iki tiekimo grandinių ir klientų duomenų - grindžia "Microsoft", "Amazon" ar "Google" sprendimais. Ne tik duomenys - "smegenys" , bet ir verslo procesų "stuburas" faktiškai priklauso nuo neeuropinių technologijų.

Šis labai praktiškas suvokimas tapo postūmiu keisti Europos kryptį. Ilgą laiką ES buvo laikoma reguliavimo lydere - ji kūrė taisykles ir standartus, tačiau atsiliko technologijų kūrime. Šiandien ši logika keičiasi: Europa siekia tapti ne tik reguliuotoja, bet ir technologijų kūrėja, naudotoja bei standartų formuotoja vienu metu.

Tai reiškia kryptingas investicijas į puslaidininkius, DI, debesijos sprendimus, kvantines technologijas ir duomenų infrastruktūrą, kartu mažinant strategines priklausomybes - nuo tiekimo grandinių iki investicijų ir kritinių sistemų apsaugos.

Ypač tai matyti DI srityje. Vien tik kurti DI sprendimus nebeužtenka. Būtina turėti ir infrastruktūrą, leidžiančią juos diegti ir naudoti. Todėl ES prakalbo ne tik apie DI plėtrą, bet konkrečiai ir apie vadinamąsias "AI factories" (DI gamyklas) - superkompiuterius, duomenų centrus ir skaičiavimo pajėgumus. Siekiama ne abstraktaus technologinio suvereniteto, o konkrečių galimybių ES įmonėms kurti, testuoti ir diegti DI sprendimus Europoje, naudojantis europine infrastruktūra.

Kitaip tariant, pirmą kartą atsiranda reali alternatyva ne tik naudoti globalių technologijų milžinų sprendimus, bet ir kurti savus. Beje, ir Vilniuje planuojamas vadinamasis "AI factory" projektas, prie kurio prisideda ir Lietuvos pramonininkų konfederacija, apimsiantis pažangią skaičiavimo infrastruktūrą, duomenų pajėgumus ir DI kūrimo aplinką verslui bei mokslui.

Tačiau Europa susiduria su sena problema - diegimo tempu. Verslas nuolat akcentuoja perteklinį reguliavimą, biurokratiją ir lėtus sprendimų priėmimo procesus. Mario Draghi plačiai aptartoje Europos konkurencingumo ataskaitoje aiškiai įvardijo: Europa atsilieka ne dėl talentų ar idėjų stokos, o dėl struktūrinių problemų: fragmentuotos rinkos, lėtų sprendimų ir nepakankamų investicijų.

Todėl vis dažniau kalbama apie "Omnibus" principą - taisyklių supaprastinimą ir administracinės naštos mažinimą. Esmė paprasta: problema yra ne tik reguliavimo kiekis, bet ir jo sudėtingumas bei įgyvendinimo greitis.

Tuo pačiu technologijų politika vis labiau susilieja su saugumo ir gynybos politika. DI intelektas, kibernetinis saugumas, dronų technologijos ar net povandeninių kabelių apsauga tampa geopolitinės konkurencijos dalimi. Technologijų klausimas jau seniai peržengė IT sektoriaus ribas.

Ką tai reiškia Lietuvai? Mūsų pramonė - nuo automobilių iki aukštos pridėtinės vertės inžinerijos - vis labiau priklauso nuo išorinių technologijų grandinių. Pažangiausi lustai projektuojami JAV, gaminami Azijoje, o mes tampame galutiniais vartotojais. Kritinės technologijos, nuo kurių priklauso gamyba, nėra mūsų kontrolėje.

Tačiau tuo pačiu Lietuva jau turi pavyzdžių, rodančių, kad galime būti ne tik vartotojai. Lietuvoje kuriami aukštos pridėtinės vertės IoT (daiktų interneto) sprendimai, investuojama į puslaidininkių gamybą Lietuvoje, vystomi globalūs kibernetinio saugumo produktai ir sėkmingai plėtojamos visoje Europoje veikiančios technologinės platformos. Lietuvos technologinis pajėgumas - ne teorija, tačiau dar nėra pakankamai išplėtotas masto prasme.

Todėl, judant technologinio suvereniteto link, atsiveria ir galimybės. Lietuvos įmonės gali aktyviau įsitraukti į Europos technologines grandines, naudoti europinį DI produktyvumui didinti, dalyvauti gynybos ir energetikos skaitmenizavimo projektuose.

Tačiau kartu egzistuoja ir rizikos. Jei neinvestuosime į technologijas, rizikuosime atsilikti, tapti priklausomi nuo ne Europos sprendimų ir prarasti konkurencingumą.

Todėl Lietuvos interesas aiškus: remti Europos technologinį suverenitetą ir tuo pačiu kurti savo vidinį pajėgumą - daugiau investuoti į inovacijas, startuolius, DI ir užtikrinti greitesnę bei lankstesnę reguliacinę aplinką. Lietuva neturi prabangos likti tik technologijų vartotoja - ji turi tapti kūrėja.

Vis dėlto išlieka esminė dilema: kaip suderinti suverenitetą ir konkurencingumą? Kaip išlikti atviriems globaliai ekonomikai, bet tuo pačiu apsaugoti strateginius interesus?

Europa turi viską - talentus, inovacijas, kapitalą. Tačiau jai vis dar trūksta greičio, koordinacijos ir politinės valios. Būtent tai lems, ar Europa taps technologine lydere, ar liks priklausoma nuo kitų.

Technologijos šiandien yra geopolitika. Kas jų nekurs, tas jas importuos. O kas jas importuos - tas praras kontrolę. Todėl sprendimai, kuriuos priimsime dabar, nulems ir Lietuvos vietą ateities pasaulyje.

Eitvydas Bajarūnas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovas prie Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto