Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos kalba 1863–1864 m. sukilimo minėjime Varšuvoje

Jūsų Ekscelencija Lenkijos Respublikos Prezidente, gerbiama ponia Marta,

Ekscelencijos, Mieli ceremonijos dalyviai,

susitinkame gilią istorinę reikšmę turinčioje vietoje.

Nuo pat pirmosios statybų dienos šios sienos turėjo lyg antkapis prislėgti laisvę mylinčią lenkų tautą. Gausiai apšlakstytos patriotų krauju, jos įspėjo nesipriešinti. Paklusti. Prisitaikyti.

Tačiau šiandien mes visi esame liudininkai, kad tamsios Rusijos imperijos užmačios ir dar baisesni jos įpėdinių darbai nuėjo veltui. Nieko nepasiekė ištisais amžiais vykdyta agresyvi karinė ekspansija, žiauri priespauda, propaganda, egzekucijos ir trėmimai.

Šiandien Lenkija gyva, laisva ir nepriklausoma. Lenkija nepražuvo, nenusileido, atlaikė visus jai tekusius išbandymus.

Atlaikėme ir mes, Lietuva. Atlaikėme, kad kartu su Lenkijos žmonėmis šiandien drąsiai žvelgtume į ateitį, įkvėpti bendros praeities didvyrių.

Lietuva ir Lenkija - broliškos tautos, kurios puikiai žino, ką reiškia prarasti laisvę, dėl laisvės kovoti, laisvę atgauti ir ją ginti.

Prieš šimtą šešiasdešimt trejus metus įsiplieskęs sukilimas, kurį šiandien minime, mums nėra vien tolimas praeities aidas. Jo atminimas eina šventais mūsų istorijos puslapiais, per nepriklausomų valstybių atkūrimą, okupacijas, totalitarinių režimų priespaudą, rezistenciją, disidentų judėjimą, atgauto tautinio orumo metus iki pat šių dienų. Sukilimo šviesoje Varšuvos citadelė tampa paminklu laisvei, kuri nugalėjo, įveikusi visas kliūtis.

Sausio sukilimą kiekvienas nešiojamės su savimi. Jis mums primena, kad laisvė nėra savaime suprantama. Kiekvieną dieną, savaitę, mėnesį, metus būtina dirbti laisvei. Nes kitaip jos kaina gali dar labiau išaugti ir tapti sunkiai pakeliama.

Šiomis dienomis, skaitydami Sausio sukilimo manifesto kvietimą "į paskutinį europinės civilizacijos mūšį prieš laukinį Azijos barbarizmą", mes matome Rusiją, ir vėl atvirai grasinančią visam civilizuotam pasauliui. Grasinančią Vakarų civilizacijai ir kiekvienai laisvę mylinčiai šaliai, kuri atsisako nusilenkti ir paklusti.

Siekdama atkurti imperiją, Rusija štai jau beveik ketverius metus puola Ukrainą. Puola Ukrainoje tai, ko labiausiai negali pakęsti - pačią laisvės idėją. Tą pačią laisvės idėją, kuri tokia brangi ir Lietuvai, ir Lenkijai, ir visoms valstybėms, kurios savo egzistenciją grindžia demokratinėmis vertybėmis.

Šiandien esame bendro priešo taikinyje. Savo drąsa, tvirtumu, pasisekimu keliame pavojų Kremliaus diktatoriui, kuris pavergtųjų milijonams tegali pasiūlyti dar daugiau kančių. Daugiau sielvarto. Daugiau diržų veržimo.

Esame nepatogūs, nes primename, jog visada yra galimybė nepaklusti, nesilankstyti, kurti orių žmonių visuomenę ir valstybę. Esame Sausio sukilėlių verti palikuonys - ir tokie turime likti.

Pone Prezidente, brangus Karoli,

nuoširdžiai dėkoju Jums už kvietimą į šį giliai jaudinantį minėjimą prie memorialo nužudytiems didvyriams. Nekantriai laukiu mūsų rytojaus susitikimo Vilniuje, kuris taip pat įvyks po Erelio, Vyčio ir Arkangelo ženklu.

Neabejoju, kad mes, Lietuva ir Lenkija, ir toliau sklandžiai plėtosime strateginę partnerystę bei nepavargdami dirbsime dėl laisvės.

Linkiu, kad Sausio sukilimas, kuriame po viena vėliava drauge kovojo lietuviai, lenkai, baltarusiai ir ukrainiečiai, taptų įkvėpimo šaltiniu viso mūsų regiono galutiniam išsivadavimui.

Už mūsų ir Jūsų laisvę!